Liepalotų malūnas

Vėjo malūnas statytas Vidurio Lietuvos lygumos Nemuno žemupio dalyje, kuriai būdinti tolygūs vėjai. Kaimo pastatai ir želdiniai vėjui netrukdė – malūnininko vienkiemis stovėjo atokiai, daugiau nei pusė kilometro į Šiaurės Rytus nuo kaimo. Kad sodyba netrukdytų vėjui, malūnas suplanuotas rytiniame pakraštyje, statytas ant vadinamojo pagrindo, t. y. paaukštintas vienu aukštu.

Malūną 1923 m. pastatė Petras Žasetis, Amerikoje užsidirbęs pinigų, nusamdęs meistrus, talkinant visam kaimui. P. Žasetis šeimos neturėjo – buvo išsiskyręs, tad gyveno kartu su brolio šeima tame pačiame name, vedė bendrą ūkį. Dažnai nakvodavo ten, kur dirbo – kambarėlyje, įrengtame pirmajame malūno aukšte. Petro brolis Jonas buvo stambiausias apylinkės ūkininkas – turėjo 60 ha žemės, plytų degyklą, motorinį malūną, kuliamąją. Sodybos tvartai buvo mūriniai, kiti pastatai – medžio. Gyvenamasis namas buvęs taip pat medinis, senokas. Naujojo namo statybų planus sutrukdė prasidėjęs karas.

Malė Petras ir po karo, nusavinus malūną kolūkiui, tik jau ne kaip savininkas, o kaip kolūkio darbininkas. Vėjas suko malūną iki 1961 m., vėliau – elektra. Petras mirė apie 1966-uosius, eidamas devintą dešimtį. Po Petro malūnininku daug metų dirbo Jonas Matusevičius. Jis apie 1970 m. iš Šiaulių krašto parvežė ir antrajame malūno aukšte pastatė valcus, trečiajame – du pikliaus įrengimus (,,pikliavonę“). Greičiausiai tuo metu iš malūno pašalintas statvolis, naudotas vėjo jėgai į įrenginius perduoti, vienos girnos. Vėliau malūnininkais dirbo Petras Vencys, Viktoras Jonaitis, Juozas Puskunigis, Zenonas Gailius. Malti nustota po 1990 m.

Malūno pamatas juostinis, betono su akmenimis mūro. Sienos ir kepurė – medžio karkaso. Pirmojo aukšto sienos apkaltos vertikaliomis vožtininėmis lentų eilėmis. Kitų aukštų – dvigubo pjovimo, užleistų viena ant kitos lentų horizontaliomis eilėmis, ant jų – skiedromis. Kepurės stogas ant grebėstų apkaltas skiedromis, o šonai, priekis ir galas – vertikalių lentų eilėmis.

Malūnas keturių aukštų, iš viso 16 m. Liemuo pirmajame aukšte – vertikalių sienų, kituose – siaurėjančios piramidės formos, aštuonkampis. Pirmasis aukštas – 10,5 m, viršuje – 4,4 m skersmens. Pastačius malūną, pirmojo aukšto Šiaurės Vakarų ir Vakarų fasaduose buvo plati anga į priestatus, Pietryčių fasade – durys. Visose pirmojo aukšto sienose, išskyrus vakarinę, buvo po langą, o šiaurinėje – du. Šiaurės Rytų fasado šiauriniame kampe buvo išvestas apšildymo pečiaus kaminas. Antrojo aukšto Šiaurės Vakarų ir Pietryčių fasaduose buvo durys į apeigos tiltelį, maždaug dviejų metrų pločio, su turėklais, pritvirtintą įstrižais spyriais. Šiaurės, Pietų ir, ko gero, Šiaurės Vakarų fasaduose buvo švieslangiai. Trečiajame aukšte švieslangiai buvo Šiaurės Vakarų ir Pietryčių, o ketvirtajame – Vakarų ir Pietryčių fasaduose. Jų vieta ir kiekis, pertvarkant malūną iš vėjinio į elektrinį Liepalotuose bei perstatant Pilaitėje, buvo keičiamas.

Malūno kepurė – pailgo aštuonkampio plano, laužyto ištęsto kupolo formos. Aukštų perdengimai – medinių sijų.

Malūno sparnai, įtvirtinti ketinėje kryžmėje, ėjo iki antrojo aukšto grindų lygio, kepurė sukama begaline grandine skriemuliu ir krumpliaračiais. Pirmajame aukšte buvo liftas ,,forštolė“ grūdų maišams kelti ir įrengimai pagalbiniams verslams – medžio tekinimo staklės, diskiniai pjūklai, skiedrų gamybos mašina ,,skinderinė“. Čia buvo ir malūnininko gyvenamasis kambariukas. Pietvakariniame priestate stovėjo dyzelinis motoras, šiauriniame – garo variklis ,,lokomobilis“, vėliau čia įrengta kalvė. Vėju sukamas statvolis ėjo iki antrojo aukšto grindų. Antrajame aukšte stovėjo pikliaus dėžė, vėliau pastatyti valcai ir ,,šatrovka“ grūdams valyti. Trečiajame aukšte stovėjo dvejos girnos, vienos paprastam malimui, kitos piklevonei. Ketvirtajame – grūdų piltuvės, dantračiai ir maišų kėlimo mechanizmo volas. Paskutinis aukštas su kepure sudarė vieną erdvę. Kepurėje įrengtas sparninis velenas su krumpliaračiu (šio dalis dėl dydžio užėmė ir dalį ketvirtojo aukšto), geležinis juostinis stabdis, valdomas virve, reketu.

Malūno būklė sparčiai blogėjo XX a. devintąjį – dešimtąjį dešimtmetį, kai susidėvėjo nuo atmosferos poveikio saugojusi sienų bei stogo skiedrų ir lentų danga. Supuvo dalis malūno pagrindinio laikančiojo konstruktyvo statramsčių ir sijų, išplėšta didžioji dalis įrangos. Po 1990 m. malūnas grąžintas savininkų palikuonims. 2002 m. jie malūną pardavė VšĮ ,,Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgoms“. 2003 – 2006 m. malūnas pervežtas, restauruotas ir pritaikytas kultūros paveldo išsaugojimo iniciatyvų reikmėms Senojoje Pilaitėje, Vilniuje.

Nuo kitų Lietuvos vėjo malūnų šis skiriasi mediniu pagrindo aukštu – kituose malūnuose jie statyti akmens ar plytų mūro. Unikalus jis ir paskutinio aukšto aukščiu. Visuose malūnuose jis apie 1 – 1,5 m, todėl ir vadinamas ,,pusiniu“, o čia aukštas – 2,8 m.